Mo Ti

Duoti mažai, už tai daug tikintis, vadinasi, savo dovanomis skatinti vien baimę.

Išminčius, kuriam pavesta valdyti, privalo pirma sužinoti suirutės priežastį, kad pajėgtų ją įveikti, panašiai kaip gydytojas turi sužinoti ligos priežastį, kad ją nugalėtų.

Jei žmonės arti nemokėtų, kieno nuopelnai būtų didesni: to, kuris juos arti išmokė, ar to, kuris, arti nemokėdamas, pats šito ėmėsi? Panašiai ir to, kuris teisingumo moko, nuopelnai didesni negu to, kuris tik pats teisingas.

Jei lenkiesi, kai lenktis galima, ir išsitiesi, kai išsitiesti galima, panašus esi į šešelį. Jei tyli, kai neklausia, ir atsakinėji, kai esi klausiamas, panašus esi į aidą. Tačiau kokia nauda iš šešėlio ir aido?

Jei svetima šalis būtų vertinama kaip sava, ar būtų mąstoma apie antpuolius?

Jei valdovai iš tikro naudos trokšta ir praradimu nori išvengti, turi pasmerkti puolamuosius karus.

Jei vargšą turtuoliu pavadinsi, užsirūstins.Tačiau jei teisiu pavadinsi ką nors, tai, kad ir nebuvo teisus, bus patenkintas.Kokia apgavyste!

Ka nors aiškindami, neturime to daryti vien balsui, liežuviui ir lupoms mankštinti.Stenkimės, kad mūsų žodžiai padėtų šalį, sritį, liaudį valdyti.

Kai kvailiai valdo, lengva numatyti suirutės laiką. Kai valdovo valdymas atitinka liaudies troškimus, šalyje viešpatauja tvarka.

Kare už taktika svarbesnė narsa. Už gedulo apeigas svarbesnis liūdesys. Žmogus turi būti išsilavinęs, bet svarbiau, kad pirma tai tinkamu elgesiu įrodytų.