Visi didieji darbai ir visos didžiosios mintys prasideda nuo juokingai menkų dalykų.

Netekti gyvybės- menkas dalykas. Bet matyti kaip tavo gyvenimas netenka prasmės,kaip nyksta mūsų gyvenimo tikslas-štai kas nepakeliama.

Žemė matė tiek ir tiek karų ir marų. Ir vis dėlto maras ir karas užklumpa žmones visada tokius pat nepasirengusius.

Kai kyla karas žmonės sako: „Tai ilgai netruks, pernelyg kvaila“. Žinoma, karas yra kažkas pernelyg kvaila, bet trukti jis užtrunka. („Maras“)

Bet kas yra šimtas milijonų mirusiųjų? Kare buvęs kažin ar žino, kas yra vienas miręs žmogus. O kadangi vienas miręs žmogus nieko nereiškia, nebent savo akimis jį būtum matęs mirusį, tai šimtas milijonų lavonų, nusėjusių žmonijos istoriją, tėra dūmas vaizduotėje. („Maras“)

Religija moko, jog žmogaus gyvenimo pirma pusė kyla į kalną, o antra rieda pakalniui, ir tada dienos jau nebe tavo žinioj, bet kada jos gali būti iš tavęs atimtos, o tu nieko negali padaryti, ir užtat geriausiai visai nieko nedaryti. („Maras“)

Blogis pasaulyje beveik visada kyla iš nežinojimo, o geri norai gali pridaryti tiek pat žalos kiek ir pikta valia, jei nėra išmanymo.

Ar žinot, kad šaudytojų būrys, priešingai, išsidėsto už pusantro metro nuo mirtininko? Ar žinot, kad mirtininkas žengęs porą žingsnių į priekį, atsitrenktų krūtine į šautuvus? Ar žinot, kad šaudydami iš arti, jie koncentruoja ugnį širdies srityje ir didelio kalibro kulkomis padaro skylę sulig kumščiu? Ne, jūs nežinote, nes apie tokias smulkmenas nekalbama.

Visos žmonių nelaimės kyla iš to, kad jie nekalba aiškia kalba. Norėdami išeiti į teisingą kelią, apsisprendžiau kalbėti ir veikti aiškiai. Taigi sakau: yra Dievo rykščių ir yra aukų, ir nieko daugiau.

Mirtis turi patricijų rankas,jos traiško, bet išlaisvina.