Andrė Marlo (André Malraux) prancūzų rašytojas, nuotykių ieškotojas, politinis veikėjas.
Gimė Paryžiuje. 1905 m. tėvai išsiskyrė, o jaunojo vaiko globa atiteko motina, kuriai padėjo
rūpestingoji senelė Berthe ir Adrienne Lamy. Tėvas, biržos makleris nusižudė 1930 m.
Būdamas 21 m. išvyko į Kambodžą, į tiriamąją ekspediciją, kurioje tyrė vietines džiungles. Kai grįžo buvo suimtas Prancūzijos
kolonijinės važios, todėl, kad apniokojo vietinę šventyklą.
Po šio įvykio tapo
aršiu kritiku vietinės kolonijinės valdžios. Todėl 1925 m. įkūrė „Young Annam“ lygą ir pradėjo leisti vietinį
laikraštį.
Sugrįžęs į Prancūziją, išleido „Vakarų
pagundos“, kur aprašė dviejų kultūrų palyginimus. Vėliau remdamasis savo raštais parašė pirmą romaną
„Užkariautojai“ 1928 m. ir „Karališkas kelias“ 1930 m..
Ketvirtajame dešimtmetyje dalyvavo antifašistiniame Liaudies fronte Prancūzijoje. A.Marlo taip pat dalyvavo Ispanijos
pilietiniame kare, bei siekė respublikonų susivienijimo. Rašytojas rganizavo karines oro pajėgas. Jo eskadrilė pavadinta
„Ispanija“ tapo vos ne legenda. Pagal biografą Curtis Cate, A.Marlo kare buvo du kartus sužeistas, bet Hugh Tomas tai
paneigė.
Vėliau išvyko į JAV, kurioje rūpinosi parama Ispanijos respublikonams.
Patirtis Ispanijos pilietiniame kare buvo aprašyta „Žmogaus viltis“ (L“Espoir) 1938m.
Vykstant antrajam pasauliniam karui, A.Marlo prisijungė prie Prancūzijos kariuomenės, o prancūzams
pralaimėjus prisijungė prie pasipriešinimo judėjimo. 1944 m. buvo sulaikytas vokiečių, bet egzekucijos pavyko
išvengti. Po karo buvo apdovanotas įvairiais medaliais.
1945 -1946 m. buvo
paskirtas generolo šarlio de Golio vyriausybės informacijos
ministru, vėliau valstybės ministru, o galiausiai buvo paskirtas pirmuoju kultūros ministru 1958 m. ir pareigas ėjo iki 1969 m., kai
prezidentavo šarlis de Golis. Dirbdamas valstybinį darbą
taip pat rašė knygas apie meną.
Mirė 1976 lapkričio 26 d. ir buvo palaidotas
šalia Paryžiaus Verrières-le-Buisson kapinėse.
