Etjenas Žilsonas (Étienne Gilson) prancūzų filosofas, istorikas, už savo darbą apdovanotas Prancūzijos mokslų akademijos.
Gimė Paryžiuje, Romos katalikų šeimoje.Mokėsi Petit Seminaire de Notre-dame-des-Champs ir
Sorbonoje. Domėjosi scholastika.
Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui buvo pakviestas į armiją.
Per Verduno mūšį buvo paimtas į nelaisvę ir porą metų praleido vokiečių belaisvėje.
Po karo
1919 m. pradėjo dėstyti Strasburgo universitete, o 1921 m. jau dėstė Sorbonoje. 1932 m. mokė viduramžių istoriją Paryžiaus
kolegijoje.
E.Žilsonas yra paskelbęs atskiras knygas apie Bv. Augustiną, Abelardą (Hėloise et Abėlard), mistiką
šv. Bernardą, šv. Tomą Akvinietį ir Duns Skotą. Atskirą studiją skyrė ir Dantei. Iš jo istorinių veikalų
išskirtini La philosophie au moyen age (1922, II leid. 1952) ir Spirit of Medieval Philosophy (Gifford Lectures škotijos
Aberdeen universitete 1930-31, prancūziškai Vesprit de la philosophie mėdiėvale, 1932). Jo, kaip viduramžių filosofijos
istoriko, pažiūros gal lengviausiai randamos knygelėje Reason and Revelation in the Middle Ages (1938, paskaitos Virginijos
universitete 1937). Savo paties filosofavimui irgi skyrė nemaža veikalų, tarp jų The Unity of Phi-losophical Experience (1937, William
James Lectures Harvarde 1936-37), Rėalisme thomiste et critique de la connaissance (1939), Vėtre et Vessence (1948), Being and
Some Philosophers (1949). Keliose knygose svarstė estetines problemas: Les idėes et les lettres (1932), Painting and Reality (1955,
prancūziškai 1958), Introduction aux arts du beau (1963). Lingvistikai skirta knyga Linguistiąue at philosophie (1969). Bene
paskutinė jo knyga DAristote a Darivin et retour pasirodė 1971 m.
www.kabutes.lt
www.aidai.us
Citatos
Tikėjimas užlieja protą kaip džiaugsmu jį užtvindanti šviesa; ir nuo tos akimirkos tik iš jos protas semiasi tvirtybės
padedančios įveikti visas kliūtis.