Gabreilis Marselis (Gabriel Marcel) prancūzų filosofas, dramaturgas ir krikščioniškojo egzistencializmo
atstovas.
Gimė Paryžiuje. Tėvai buvo ateistai ir vaikas buvo išauklėtas intelektualistinėje, agnostinėje
dvasioje. Motinos neteko būdamas keturių metų, o jau būdamas 8 m. rašė pjeses.
Studija filosofiją
Sorbonos universitete, kurį baigė 1910 m. Vedė 1919 m. profesorę Jacqueline Boegner.
G.Mercel pažiūros
nors ir buvo iš pradžių ateistinės, tačiau atsivertė į krikščionybę susipažinęs su žymiu Prancūzijos katalikišku
rašytoju François Mauriac. Po kurio laiko G.Marselis tapo plačiai žinomu prancūzų katalikiškajame
intelektualiniame rate. Po antrojo pasaulinio karo atsirado ryškus kontrastas tarp katalikiško G.Marcel ir
ateistiško Jean-Paul Sartre egzintencializmo.
Filosofas šeštajame dešimtmetyje
atsideda kūrybai, kuria dramas.
G. Marcelis buvo filosofinio idealizmo įtakoj, domėjosi Hegeliu, jo pirmųjų
svarbesnių raštų tarpe randame straipsnių seriją apie amerikietį idealistą Josiah Royce. Vėliau jis pasuko daugiau
individualistinio, asmeniško filosofavimo kryptimi. Jis pirmasis prancūzuose priėjo egzistencialistinį nusistatymą. Beveik
simboliniu sutapimu vienas iš jo paskutinių veikalų, The Existen-tial Background of Human Dignity, buvo 1963 m.
išleistos paskaitos, skaitytos NVilliam James paskaitų vardu Harvarde.
www.kabutes.lt
www.aidai.us
Citatos
Filosofiniai klausimai tiesiogiai paliečia kiekvieną. Todėl kiekvienas laiko save sugebančiu ir įgaliotu į juos atsakyti.
Nuosavas savęs patyrimas , nuosava žmogystė tam, atrodo, yra pakankamas pagrindas. Kiekvienas jaučiasi kompetentingas kalbėti
apie tuos dalykus, nes žino, kad jo gyvenimo tėkmei ne menkiausią reikšmę turi atsakymai į šiuos klausimus. Mes nesame tik šio
klausimū žaidimo žiūrovai, bet patys esame užstatas tame žaidime.
