Jurga Ivanauskaitė -
lietuvių prozininkė, eseistė, dramaturgė, dailininkė, poetė.
Jurga Ivanauskaitė gimė 1961 lapkričio 14 dieną Vilniuje.
Jau vaikystėje pradėjo domėtis rytų kultūromis ir civilizacijomis. Iš pradžių domėjosi japonų, o kiek vėliau Indijos , bei Tibeto
kultūros ir religijomis. J.Ivanauskaitė nuo pat mažens galima sakyti buvo menininkė. Mėgo skaityti, rašyti.
1980 metais baigė Mikolojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą ir pradėjo studijuoti Vilniaus dailės akademijoje grafikos
studijas.
1985 m. akademija baigė. Tais pačiais metais pasirodo pirmasis Jurgos Ivanauskaitės novelių
rinkinės „Pakalnučių metai“. Studijuodama ji pasižymėjo kaip maištininkė, stengėsi savo kūrybą atitolinti
nuo marksistinės ir komunistinės ideologijos.
1988m. pasirodo pirmasis romanas „Mėnulio vaikai“.
1994 m. rašytojai išvyko į Indija. Kaip pati teigė ieškoti savęs. Ten ji Dharmansaloje
studijavo Tibeto Budizmą. Vėliau keliavo ir persikėlė į Buriatiją, budizmo meką. Ten rašytoja ir toliau bandė atrasti save, daug
meditavo, skaitė. Tai atsiliepė jos kūryboje Pradėjo rašyti eseistinius , publicistinius rinkinius „Ištremtas
Tibetas“ (1996 metais).
Tibetas ją užkrėtė ir sužavėjo, todėl 1998 m. grįžusi iš Tibeto surengė
piešinių parodą „108 Mandalos” o po metų 1999 metais fotografijų parodą “Tibetas – kita
realybė”
2002 m. prie prezidentūros, kai buvo laukiama į ją atvykstant tuometinio Kinijos prezidento Jiang
Zeminio, rašyto Jurga Ivanauskaitė buvo suimta. Policininkai ją suėmę laikė apie 1 valandą ir kai Kinijos prezidentas atvyko į
prezidentūra, ji buvo paleista.
2005 metais Jurgai Ivanauskaitei diagnozuotas vėžys.
2006 m.
buvo išrinkta metų moterimi.
2007 metais pagal Jurgos Ivanauskaitės romanus: „Ragana ir
lietus“, „Placebas“, „Sapnų Nublokšti“ režisierius Algimantas Puipa sukūrė filmą
„Nuodėmės užkalbėjimas“. Lietuvoje šis kino filmas uždirbo 686 tūkstančius litų.
2007
metais vasario 17 dieną kovoje prieš vėžį krito ši garsi Lietuvos rašytoja. Jos atminimui žmonės norėtų įrengti
parkelį.
Keletą pastarųjų metų, paklausta, ko labiausiai noriu, atsakydavau – Gilaus tikėjimo. Aš jo ieškojau visur: Paberžėje,
Himalajuose, Šventraščiuose, dvasinėse praktikose, žūtbūtinėse pastangose nušvisti ir aklame, bet labai žmogiškame įtūžyje, kad tai
nepavyksta. Dievas tyli. Palengva suvokiau, kad tikėjimo negalima susikurti, pasiimti, pasivogti ar jėga išplėšti.
Atvirumas ne suartina žmones, o juos skiria, tolina vieną nuo kito. Juk būdamas atviras, žmogus kaip į tunelį eina
gilyn į save; tolsta, tolsta, tolsta nuo to, kuriam atsiveria, to, kuris bijo arba nenori, arba nesupranta leistis iš paskos
Sužinot viską apie kitą žmogų- beprotiškas, pamišėliškas noras. Juk žmogus- visada visiems ir visur kitoks. Žmogus,
kaip upė- teka, srūva, kinta... ar galima vienąsyk įbridus į upę pasakyti, kokie yra jos vandenys pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą,
švintant, saulei leidžiantis; mėnesienoje; kokie jie plukdydami ižą, purvus po smarkių liūčių ar kieno nors negyvą kūną?..
Aistra - ne vien tik fizinis geismas, juo labiau - ne gašlumas. Tai aistra gyvenimui, pasauliui. Aistra aprėpti
neaprėpiama, patirti, kas užauginta, aistra tokio pat aistringo atsako iš aplinkos.