Politika

įstatymas, išleistas neatsižvelgiant į sąlygas, kuriomis gyvena liaudis, nebus veiksmingas.

Bandyti valdyti nepasitelkus įstatymo yra tas pats, kas svajoti apie tai, kad nebūsi alkanas, o maistą atstumti, trokšti nešalti, o drabužius išmesti, norėti eiti į rytus, o iškeliauti į vakarus.

Jei šalį norima gerai valdyti, įstatymai turi būti aiškūs.

Jei šalyje netvarka viešpatauja, tai ne todėl, kad įstatymai suirutę sąlygoja, o dėl to, kad niekas jų nesilaiko.

Kai reikia daugelio laikytis taisyklių, šalis suirutėje skęsta. Tvarka viešpatauja, kai vienos reikia laikytis taisyklės.

Nėra nei valdovo, kuris mokėtų tvarką visam laikui įvesti, nei šalies, kuri suirutės būtų nežinojusi.

Pasiuntiniai – valstybės akys ir ausys.

Ne valstybė, kur valdovas vienas.

Šiandien nėra svarbesnio uždavinio už pilietinės tvarkos atkūrimą tose visuomenėse, kur visagalė valstybė tą tvarką pavertė griuvėsiais. Būtų klaida manyti, kad valdžia gali atlikti šį uždavinį. Pilietinė visuomenė gimsta iš spontaniškų ir žmogiškų laisvos tautos veiksmų... Moralinį visuomenės audinį lengviau sunaikinti, negu kruopščiai jį sukurti ir perduoti iš kartos į kartą. Nėra jokios abejonės, kad laisvė ilgai netvers, jei nebus imtasi šio uždavinio.

Senos užtvankos kaip nereikalingos išardymas tikrai sukels potvynį. Senų papročių kaip nereikalingų sunaikinimas tikrai baigsis maištais. -