Čingizas Aitmatovas (rusiškai ?????? ??????????? ????????)
kirgizų rašytojas, rašęs kirgizų ir rusų kalbomis.
Gimė Kirgizijoje,Talasko slėnys, šekero aile, aukštas pareigas užimančio Kirgizijos TSR valstybės veikėju, kuris vėliau
buvo nužudytas.
Vaikystė buvo sunki, o berniukui jau nuo 10 m. reikėjo
dirbti. Kai sulaukė 14 m. užėmė alitarybos sekretoriaus pareigas. 1948 m. įstojo į Frunzės žemės ūkio institutą, 1953 m. tapo
diplomuotu veterinaru. 1956 m. įstojo ir 1958 m. baigė aukštuosius literatūros kursus Maskvoje.
1959 - 1965 m. dirbo laikraštyje „Literatūrinis Kirgistanas“ ir atsidavė
kūrybai.
Č.Aitmanovas vėliau užėmė Kirgizijos mokslų akademijos
akademiku, įstoja į sovietinę komunistų partiją, renkamas į Kirgizijos komunistų centro komitetą, o 1964 – 1986 m.
išrenkamas Kirgizijos komunistų pirmuoju sekretoriumi.
Po 1990 m. dirbo
diplomatu.
Č.Aitmatovo kūryboje vyrauja kirgizų buities ir
papročių vaizdai, žmonių išgyvenimai ir likimai siejami su aktualiomis visuomeninėmis problemomis. Parašė
„Džamilia“ (1958 m.), „Motinos laukas“ (1963m.), „Sudie, Giulsari!“ (1966 m.),
„Baltas garlaivis“ (1970m.) „Ankstyvosios gervės“ (1977 m.), „Kalnų ir stepių apysakos“
(1962 m.). Žymiausias darbas „Ilga kaip šimtmečiai diena“.
www.kabutes.lt
Citatos
Jis stovėjo ir pakėlęs snukį žiūrėjo į žmonės. Į žmonės bandžiusius pažinti save, nuo tos akimirkos kada pradėjo
mąstyti, bet taip ir neradusius atsakymo į tokį paprastą klausimą:
Kodėl beveik visada blogis nugalį gėrį?
Nepasitikėjimo, įtarumo, konfrontacijos atmosfera yra viena iš pavojingiausių grėsmių ramiam ir laimingam žmonijos gyvenimui.
Žmonės gali būti pakantūs vieni kitiems, tačiau jie negali vienodai mąstyti ir kartu likti žmonėmis. Išlaikyti savo žmogiškąsias savybes.
