Elizabeth Wurtzel žydų kilmės amerikiečių rašytoja, žurnalistė parašiusi
autobiografiją „Prozako karta“ (Prozac Nation).
Gimė Niujorke žydų
šeimoje. Mergaitei depresiją pradėjo kamuoti nuo 10 iki 12 m. Mokėsi Harvarde ir Yale teisės mokykloje. 1986 m. gavo
„Rolling Stone“ žurnalo premiją.
Dirbo The New Yorker ir New York žurnale
muzikos kritike, bei rašė filmų recenzijas nerve.com portale. Jos straipsnius ir esė spausdino The Wall Street Journal, The
Guardian (JK), The Times of London, The New York Times, Allure, Vogue, Rolling Stone, The Los Angeles Times, Esquire, Maxim and
The Oxford American.
Prozako karta
E. Wurtzel
autobiografinį kūrinį „Prozako karta“ parašė būdama 26 m. . Knyga tęsią depresinės literatūros tradicijas Autorė
aprašo savo patirtus išgyvenimus ir aplinkinių reakciją kai ją kamuodavo depresija. Elizabeth stengėsi kovoti su tai,
dar besimokydamas universitete ir ypač kentėdama paskutiniame kurse. Galiausiai depresiją įveikė gydydamasi su Prozaku, po
daugybės bandymų nusižudyti.
2001 m. pasirodė režisieriaus Erik Skjoldbjærg sukurtas
to paties pavadinimo filmas, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Christina Ricci, Anne Heche, Michelle Williams, Jason Biggs,
Jonathan Rhys-Meyers. IMDB filmo reitingas 6,2 . Priešingai nei knyga, filmas nesulaukė populiarumo ir buvo talžomas
kritikų.
Rašytojos kūriniai: „Prozako karta“ (1994 m.), „Bitch: In
Praise of Difficult Women“ (1999 m.), „The Secret of Life: Commonsense Advice for Uncommon Women“ (2001
m.), „More, Now, Again: A Memoir of Addiction“ (2001 m.).
Jiems teks pakeist kosmoso tvarką, baigt šaltąjį karą, jie turės elgtis kaip rūpestingi ir geri suaugusieji, atidūs vienas
kitam, jie turės panaikinti badą Etiopijoj, baigt prekybą sekso vergais Tailande ir nutraukt kankinimus Argentinoj. Jiems reikės padaryt
daug daugiau, nei jie kada nors įsivaizdavo, jeigu nori, kad aš gyvenčiau. Jie net neįsivaizduoja, kiek energijos ir nervų noriu iš jų
išsunkt, kad pasijusčiau geriau. Aš juos sekinsiu ir spausiu tol, kol jie sužinos, kiek mažai manęs beliko, netgi kai jau būsiu paėmus
viską, ką jie turi man duoti, nes nekenčiu jų už tai, kad jie nežino. (Prozako karta)
Mąstau, kad jeigu tik galėčiau tapt apgailėtina baltaode šiukšle, jei galėčiau patirt juodadarbių neviltį, tada atsirastų
priežastis, kodėl aš taip jaučiuos. Priklausyčiau suknistai marksistinei darbo jėgai, atskirtai nuo savo darbo vaisių. Mano apgailėtina
būsena įgautų prasmę. To aš ir tenoriu iš gyvenimo: kas šitas skausmas turėtų prasmę
