Ar tau kartais nekyla mintis, kad viską, ką pasiimi išeidamas į gyvenimą pasiimi tam, kad iššvaistytum?

Žmogaus gyvenimas per ilgas meilei. Tiesiog per ilgas.

Turiu kovoti su šešėliu, su tuo, kurio negaliu net paliesti, su tuo, kurio čia nėra ir kuris dėl to čia dar daugiau yra, jis stiprenis už mane, nes jo čia nėra, jis neklystantis, nes jo čia nėra, nes jis šviesesnis, nes jo čia nėra, jis siaubingai pranašesnis dėl savo nebuvimo: tai duoda jam tūkstančius ginklų prieš mane, o tuo tarpu aš esu šalia ir tu matai, koks aš; taip, kaip ir dabar, labai susijaudinęs, kenčiantis neteisybę savo atžvilgiu, priekabus, kvailas - o man statomas priešpriešiais didelis, idealus paveikslas, nieko nedarantis klaidingai, nes nedaro nieko, nes tyli ir nieko nedaro prieš; lygiai taip pat neįmanoma kovoti su prisiminimais apie mirusįjį.

Baisiausias dalykas yra laikas. Laikas. Akimirka, kurią mes gyvename ir kurios vis dėlto niekad neturime.

Niekad nieko negalima sulaikyti, niekad! Niekad negalima nutraukti žvangančios laiko grandinės, niekad nerimas nepavirs ramybe, ieškojimas - tyla, kritimas - sustojimu.

Cinizmas - tai nuoširdumas, tik su minuso ženklu.

Pabaiga gali būti gera tik tada, kai viskas prieš tai esti bloga.

Mūsų pirmykščiai protėviai bijojo perkūno ir žaibo, tigro ir žemės drebėjimo, viduramžių protėviai – kalavijo, plėšikų, epidemijų ir Dievo, o mes drebame prieš paprasčiausius popierėlius – pinigus ir dokumentus.

Tik neprarask laisvės! Ji brangesnė už meilę. Bet tai paprastai žmonės pamato per vėlai.