Jonas Jablonskis –
lietuvių kalbininkas, daug prisidėjęs prie kalbos norminimo, ugdymo, tobulinimo. Kalbininko sutinkamas slapyvardis Rygiškių
Jonas. Gimė Kubilėlių kaime, netoli Naumiesčio. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, kuri dabar vadiname „Rygiškių
Jono“ gimnazija. Mokyklą baigė aukso medaliu.
Studijuoti pasirinko Maskvos
universitetą, kur studijavo klasikinę filologiją, klausė pasaulinio masto lingvisto F. Fortunatovo paskaitų.
1885 m. gegužės mėn. J. Jablonskis baigė Maskvos universitetą ir grįžo į Lietuvą. J.Jablonskis pasirenka ypač sunkų
caro valdžios sąlygomis lietuvių kalbos mokytojo ir kovotojo dėl jos teisių kelią. Lietuvoje mokytojauti jam nebuvo leista. Darbo
paieškos ilgai buvo bevaisės. Pirmoji darbo vieta arčiau Lietuvos buvo Mintaujos gimnazija Latvijoje. Tačiau dažnas Jablonskio
lankymasis Lietuvoje nepatiko carinei valdžiai, ir jį iškėlė į Taliną, vėliau ištrėmė į Pskovą. 1903 m. Jablonskis
šiauliuose mokė inteligentų vaikus lietuvių kalbos ir rinko kalbinius duomenis. Vėliau dirbo vertėju ir redaktoriumi Vilniuje ir
Panevėžyje. Paskui mokytojavo Breste, Gardine, Veliže, o vėliau atsidūrė Voroneže, kur mokė lietuvių pabėgėlių vaikus ten
įsisteigusiose lietuviškose gimnazijose. Nepaisydamas ligos (nebegalintį vaikščioti į pamokas atveždavo račiukais),
Jablonskis labai daug dirbo: rengė ir leido lietuviškus vadovėlius, kūrė ir normino lietuviškus mokslų terminus.
Po Spalio perversmo Rusijoje, 1918 m. vasarą, Jablonskis grįžo į Lietuvą. Pradžioje gyveno ir dirbo Vilniuje,
vėliau, Lenkijai užgrobus Vilnių, persikėlė į Kauną. 1922 m. įkūrus universitetą, buvo išrinktas lietuvių kalbos profesoriumi ir, kol
leido jėgos, dėstė universitete.
Jonas Jablonskis yra bendrinės lietuvių kalbos gramatikos
mokslo kūrėjas, parašęs kelias lietuvių kalbos gramatikas, kuriomis buvo galutinai įtvirtintos vakarų aukštaičių
fonetikos, morfologijos ir sintaksės lytys, tikslingai nustatytas bendrinės kalbos ir tarmių santykis, įdiegtos bendrinės kalbos normos.
Visų Jablonskio kalbos mokslo darbų apibendrinimas buvo jo 1922 m. ,,Lietuvių kalbos gramatika“, kurioje, pasak pasaulinio
masto kalbininko Antuano Mejės, Jablonskio „smulkiausiai ir tiksliausiai aprašyta
Norint savo kalbos išmokti ir eiti paskui – su savo plunksna – į žmones, reikia mokėti pirmiausia žmonių dainos,
pasakos, priežodžiai suprasti ir jų kalbos turtais brangenybėmis stebėtis.