Juozas Grušas lietuvių rašytojas, dramaturgas, prozininkas.
Gimė Žadžiūnų kaime,
šiaulių rajone. Mokėsi Sutkūnų pradinėje mokykloje, o vėliau mokslus tęsė šiaulių gimnazijoje, kurią ir baigė. 1931 m.
įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, Teologijos ir filosofijos fakulteto, filosofijos skyrių.
1931 m. kartu su Baliu
Sruoga inicijavo Lietuvos rašytojų draugijos įsteigimą, 1937–1938 m. buvo šios draugijos pirmininkas. . 1928-
1939 m. tapo katalikų veikimo centro „Mūsų laikraštis“ redaktoriumi .
1940–1941 m.
dirbo Valstybinėje leidykloje Grožinės literatūros skyriaus atsakinguoju redaktoriumi. 1941–1949 m. gyveno žmonos gimtinėje
Joniškyje, mokytojavo, ūkininkavo.
Nuo 1948 m. LSSR rašytojų sąjungos narys.
J. Grušas buvo vienas žymiausių XX a. antrosios pusės Lietuvos rašytojų ir kultūros veikėjų. Geriausi jo prozos ir
dramaturgijos kūriniai - lietuviškos literatūros klasika, žadinanti tautinę savimonę, skatinanti atgimimą, skleidžianti atjautą ir
toleranciją.
Prieš pat karą J. Grušas išgarsėjo realistinės prozos kūriniais. Atkakliai tylėjęs
stalinizmo metais gresiant represijoms, „atlydžio“ laikotarpiu, iškilo kaip dramaturgas, sukūręs savo veikalais
moralinio teismo teatrą. Tradicinės moralinės normos, pasak rašytojo, buvo išardytos XX a. karų ir socialinių lūžių, ir
šiuolaikinio dramaturgo uždavinys yra išanalizuoti besiformuojančią naują situaciją be pagražinimų ir didaktikos.
Rašytojo kūriniai: „Dūmai“ („Smalkės“, 1956 m.) „Herkus Mantas“
(1957 m.), „švitrigaila“ (1975 m.), „Unija“ (1977 m.), „Gintarinė vila“ (1979 m.),
„Meilė, džiazas ir velnias“ (1967 m.
www.kabutes.lt
lt.wikipedia.org
www.rasyk.lt
Citatos
Skaitydami gerą kūrinį, labiau suprantame, kas tai per daiktas gyvenimas negu stebėdami patį gyvenimą.
Meile, akla jėga ir aklas nuotykis, gyvenimo - mirštančio karaliaus - švelnus juokdarys; nieko nėra tavyje gražaus ir
viskas nuostabiai gražu; meile, pilna prakeikimų ir stebuklų, paprasta, žiauri ir dosni, dar negimusiems sukrauni dieviškas gėrybes ir
pati sunaikini; tokia tu esi, palaiminta meile - vienintele, nepasirenkama; bepročiai tavęs vengia, o kas nevengia taip pat netenka
proto.
Dailiosios literatūros uždavinys: pažinti save, pažinti ir suprasti kitą žmogų, patenkinti mūsų sielos grožėjimosi troškimą ir tuo mus žmoginti, kelti ir auklėti
„Viltis neapčiuopiama. Baimė apčiuopiama. Baimę galima sverti, matuoti, galima štabuose ir kalėjimuose iš jos košę virti. Iš vilties- ne. Baimė vaikšto po pasaulį. Kasdieniška baimė, be dalgio, riebiomis šlaunimis, atvėpusiomis lųpomis“ [Meilė, džiazas ir velnias]
„Tik viltis palaiko, apsaugo, leidžia gyventi. Viltis žmonijos tvirtovė, tvirtovių tvirtovė, vienintelė nesugriaunama, jokiais ginklais nepaimama. Kas pasitraukia iš tos tvirtovės, tam nieko kito nelieka, kaip tik drebėti, drebėti. Ir mirti lėta mirtimi.“ [Meilė, džiazas ir velnias]
„Kartą gimęs, pirmiausia apsiprask su neteisybe. Susigyvenk su ja. Tai būtina! O tu nori kovoti? Kovai reikia entuziazmą keliančių iėjų. Kitaip tariant,- baisiai didelio ir gražaus melo.“ [Meilė, džiazas ir velnias]
