Justinas Marcinkevičius lietuvių dramaturgas, poetas, Lietuvos Mokslų Akademijos narys, nusipelnęs meno veikėjas.
Gimė Važatkiemyje, Prienų r. Pirmiausia lankė Alksniakiemio pradžios mokyklą. Vėliau Prienų "Žiburio" gimnaziją.
1954 m. baigė Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultetą (lietuvių kalbos ir literatūros specialybę). Dirbo "Genio" ir
"Pergalės" redakcijose, 1959-1960 m. LRS valdybos sekretorius, 1960-1965 m. pirmininko pavaduotojas. Sąjūdžio
iniciatyvinės grupės narys. Lietuvos MA tikrasis narys (nuo 1990). Nuo 1955 m. – LRS narys.
2005 m.
apdovanotas Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos
2008 m. gegužės 18d. gavo Nacionalinės kultūros
pažangos premiją.
www.kabutes.lt
Citatos
Mano ginklai nukreipti į pagrindinį priešą - į gyvulišką, vartotojišką ir, deja, kol kas visagalį principą: „gyvenimas -
malonumas“. Aš tvirtinu, kad tikras, vertas žmogaus malonumas yra suprasta ir sąmoningai atlikta pareiga.
Visa ko pradžia, man atrodo, yra ten, toli vaikystėje, kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne
vienas, kad jo rankos, ir širdis privalo ką nors pridengti nuo skausmo, prievartos, melo, kad jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir
sunkiausia pareiga.
Kada nors knygos atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui - nes kuo gi mes ginamės nuo
tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo sušildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių
širdies labirintais.
Ką tai reiškia „gyvenimo prasmė“? Jos nėra atskirai nuo manęs ir nuo visuomenės, kurioje gyvenu. Vadinasi, tiktai
išreikšdamas save vienu ar kitu darbu, priimtinu, naudingu, reikalingu visuomenei, aš deklaruoju savo individualų gyvenimo prasmės
suvokimą.
Kuklumas, kuklumas ir dar kartą kuklumas. Tai bruožas, rodantis didelę vidinę žmogaus kultūrą, inteligentiškumą,
talentą ir, žinoma pagarbą kitiems. Dažniausiai šito stinga vidutinybei.
Visada žemėje per mažai gerų žodžių - meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų
vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų,
tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtumėm.
