Kazys Saja
lietuvių prozininkas, dramaturgas, rašytojas, bei įvairių straipsnių autorius.
Gimė Skėrių kaime ,Pasvalio
rajone, neturtingų ūkininkų šeimoje. 1935m. nuo džiovos mirė tėvas, o po ketverių metų — ir motina. Jis ir vyresnysis
brolis Apolinaras liko našlaičiai. Nors iš tėvo pusės buvo labiau pasiturinčių giminių, bet nei vienas nepasiūlė pastogės.
Abu brolius pasiėmė dėdienė Žebriūnienė į Kauną, bet ten jie praleido tik metus. Brolį Apolinarą paėmė kažkurio vienuolyno
našlaičių prieglauda, o Kazį išsivežė motinos giminės į Žemaitiją.
1943 m. baigė Paukštakių
pradžios mokyklą. 1948 m. išlaikęs egzaminus įstojo į Klaipėdos Žemės ūkio technikumą, kurį baigė 1952 m. su pagyrimu.
Norėdamas tapti architektu, Kazys buvo įstojęs į Kauno Politechnikos institutą, tačiau jo nebaigė, grįžo į Klaipėdą. Čia jis ketino
mokytis Mokytojų institute, Lietuvių kalbos ir literatūros skyriuje, tačiau jį priėmė tik į Gamtos ir geografijos skyrių, kurį
rašytojas baigė 1954 m. Tuo metu parašė savo pirmąją pjesę „Lažybos“, kuri 1954 m. buvo pastatyta
Klaipėdos dramos teatre, o 1955 m. Pernu dramos teatre Estijoje.
K. Saja išvyko į Vilnių, kur nepateko į
Vilniaus universitetą, tačiau įstojo į Pedagoginio universiteto filologijos studijas. Studijuodamas Vilniuje, parašė apsakymų
knygelę „Klumpės" ir su ja atėjo į vaikų literatūrą. Tuo pat metu 1957 m. sulaukė ir dviejų savo premjerų: Akademinis
dramos teatras pastatė komediją „Silva studentauja“, o Klaipėdos dramos teatras - „Septynias ožkenas“.
1958 m. rašytojas baigė studijas. Tuo metu jo pjesės buvo aktyviai statomos teatruose - „Pirmoji drama“,
„Nerimas“, „Saulė ir stulpas“, „Jo ekselencija Vabalas“, „Gaidžio pentinai“.
šiuo metu K.Saja užsiima ne tik kūrybine veikla, bet aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime, karts nuo
karto pasirodo straipsniai „Lietuvos žiniose“.
www.kabutes.lt
Citatos
Rašytojų autobiografijos, matyt, turėtų duoti medžiagos tiems, kurie, ragaudami kūrybos vaisius, norėtų žinoti, koks
dirvožemis išaugino tą ar kitą literatūros medelį. Gyvenimo aprašymas daugeliui atrodo lyg rakto skylutė į kūrėjo dvasinį pasaulį. Iš
tiesų daug patogesnis langelis į žmogaus vidų yra pati kūryba. Per ją menininkas atsiskleidžia daugiau, negu pasakodamas savo
gyvenimą.