Leonardas da Vinčis

   Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci) brandžiojo italų renesanso architektas, tapytojas, skulptorius, mokslininkas,muzikantas, meno teoretikas, inžinierius, filosofas.

   Gimė Anchio kaime arba Vinčyje, kurie yra netoli Florencijos. Tėvas Seras Pietras da Vinčis buvo notaras, o motina Katarina valstiečio duktė.

   Apie 1466 m. mokėsi pas žymų Florencijos tapytoją, skulptorių -Andrea del Verokja. Pas mokytoja L. Da Vinčis buvo supažindintas nuo įvairių panelinių paveikslų iki didžiulių marmurinių ir bronzinių skulptūrų.

   1472 m. tampa Florencijos tapytojų gildijos nariu. Tačiau dar ilgai  L. Da Vinčis praleido pas A. del Verokjos ir kiek vėliau jį aplenkė.

   Manoma, kad šiuo laikotarpiu tapomas „šventas Jeronimas“ ir kad iki 1476m. jis nutapė paveikslą „Madona su gėlių vaza“. 1478 metais Leonardas tapo nepriklausomu meistru.

  1482 m. palieka Florenciją ir apsigyvena Milane.

  Nuo 1482 iki 1499 tarnavo Ludoviko Sforcos rūmuose. Studijavo anatomiją, astronomiją, geografiją, geologiją, stebėjo paukščių skrydį, dirbo prie savo išradimų.

   Teigiama, kad Leonardas menininku tapo... tik prispaudus būtinybei, prieš savo valią. Vienas jo artimiausių draugų Fra Pietro dela Novelara stebėjosi: „Užsiėmimas matematika taip atitraukė Leonardą nuo tapybos, kad vien teptuko vaizdas vedė jį į pasiutimą!“ 1502 metais Leonardas turėjo tarnybą, bet iš tikrųjų pragyvenimui jis užsidirbdavo tapydamas. Tačiau ir tada da Vinčis mokslininkas stūmė į šalį da Vinčį menininką. Leonardas pirmas pasiūlė mokantiems anatomijos naudotis vidaus organų stikliniais modeliais. Tarp kitko, širdies dešiniojo skilvelio vožtuvėlis ir dabar vadinamas jo vardu. Anatominiai jo piešiniai buvo tokie tikslūs, profesionalūs, kad ir šiandien tebenaudojami medicinos vadovėliuose.

Paskutinė vakarienė
Nuo 1495 iki 1497 metų Leonardas dirbo prie savo šedevro “Paskutinė Vakarienė”. „Paskutinė vakarienė“ – gilaus monumentaliosios tapybos dėsnių supratimo pavyzdys. Ji nutapyta ant siauros sienos didžiulėje, pailgoje salėje – Santa Marija dela Gracia vienuolyno valgomajame. Per savo ilgą buvimą Milane Leonardas taip pat pateikė kitų paveikslų ir piešinių (daugelis jų yra prarasti), eskizų. 1499 metų gruodį, Milaną užkariavus prancūzams, menininkas trumpam nuvyksta į Montoją ir Veneciją ir 1500m. balandžio mėnesį grįžta į Florenciją.

Mona Liza
Jau gerbiamas Italijos  tuo metu Leonardas 1502 metais įstojo į Cezario Bordžijos tarnybą. Pasinaudodamas hercogo vyriausiojo architekto ir inžinieriaus pareigomis, Leonardas vadovavo darbui centrinės Italijos tvirtovėse. 1503 m. pavasaris – 1505 vasara – laikotarpis, kai Leonardas da Vinčis kūrė „Mona Lizą“ - vieną iš labiausiai žinomų kada nors nutapytų portretų, kuris dar žinomas kaip „Džokonda“. Tai Florencijos didiko