Iš kur žmogus gali žinoti, kas jis? Juk visi nešiojamės savyje kitą, nepažįstamą save, kuris nelauktai mus apstulbina,
priversdamas daryti tai ko nenorime.
Mes galime visiems būti malonūs, bet negalime visų mylėti. Meilė yra intymiausias, asmeniškiausias jausmas. Ji kaip
gėlė, kurią iš karto galime padovanoti tik vienam žmogui. Juk neįmanoma vienu metu padovanoti gėlę visai miniai, visai šaliai. Mylint
reikia atiduoti visą save ir jausti, kad esi priimamas, o priimti visą yra galbūt sunkiau negu atiduoti visa. Žinome, ką duodame, bet
negalima žinoti, ką reikia imti.
Kiekviena karta tariasi esanti visai kitokia, negu ankstyvesnioji, bet pagaliau pasirodo, kad ji lygiai tokia pati.
Žiūrėdamas į savo gyvenimą dabar matau dažnai klydęs. Taip ir tau bus, kai sulauksi mano metų. Tačiau vis tiek – gyvenk ir klysk. Tai
ir yra gyvenimas. Negalvok, kad esi tobulas – tai neįmanoma. Ugdyk tvirtą būdą, kad, atėjus bandymų dienoms, - jų neišvengsi, -
galėtum jas vyriškai sutikti. Nesiduok suviliojamas banalių tiesų ir skambių, bet nerealių teorijų. Pakeliauk, pasidairyk po pasaulį, išmok
pažinti žmones, pasirink kokį nors darbą, kuris tave traukia, įsimylėk, o jeigu reikia, tai ir pakvailiok, - bet visa tai daryk nuoširdžiai.
Svarbiausia – gyventi nuoširdžiai, taip, kad pajustum gyvenimo skonį. Galimas daiktas, kad pasibaigus šiam, mūsų laukia dar ne vienas
gyvenimas: jeigu šį gyvenimą nugyvensi viską iš jo paimdamas, tai būsi nusipelnęs kito gyvenimo, jei jis ateis.
