Vincas Kudirka

Vincas Kudirka  – lietuvių prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, varpininkas, laikraščio „Varpas" redaktorius, vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų. Lietuvos Respublikos himno autorius.

Vinco Kudirkos vardas daugeliui asocijuojasi su lietuvių tautinio atgimimo pradžių pradžia. Akivaizdu, jog savo Tautiškoje giesmėje skelbęs ir raginęs, kad iš praeities Lietuvos sūnūs stiprybę semtųsi, Vincas Kudirka tapo ta stiprybe, kuri sujungia mūsų praeitį, dabartį ir ateitį.

Vincas Kudirka gimė 1858 m. gruodžio 31 d. Vilkaviškio rajone, Paežeriuose. Vytautas Kavolis rašė: „Kudirka savyje vienijo maironiškąją romantiką ir šliūpiškąjį socialinį kovingumą, griniškąjį pozityvistinį darbą ir čiurlioniškąją meninės kūrybos kibirkštį. Kartu jis atitiko emocinę lietuvių dvasią ir blaivius laikotarpio reikalavimus.

Mokėsi Paežerių mokykloje, Marijampolės gimnazijoje. Įgimti jo meniniai ir intelektualiniai gabumai atsiskleidė mokykloje, gimnazijoje jam taip pat labai lengvai sekėsi mokytis. Buvo meno mėgėjas ir salonų šokėjas, linkęs į lenkišką kultūrą. Tuo metu V. Kudirkai lenkiška kultūra atrodė vienintelė mokslus einančio žmogaus verta. 1877–1879 m. studijavo Seinų kunigų seminarijoje, iš kurios buvo pašalintas ir kurioje dar ryškiau jautėsi lietuvybės nuvertinimo nuotaikos.

1881 m. baigė Marijampolės gimnaziją, tačiau atsisakė vykti į Maskvos universitetą, kur galėjo gauti lietuviams skiriamą stipendiją. Pasirinko Varšuvą, kur patyrė daug vargo.

1883 m. išėjo pirmasis „Aušros“ numeris, sukrėtęs V. Kudirką. Kaip jis pats vėliau kalbėjo, perskaitęs laikraščio pirmąjį numerį pasijuto lietuviu esąs.

Pirmasis lietuviškas V. Kudirkos kūrinys buvo 1885 m. „Aušroje“ išspausdintas nereikšmingas satyrinis eilėraštis „Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos“. Už perrašytą socialistų literatūrą buvo įkalintas ir pašalintas iš Varšuvos universiteto. Tiktai po „Proletariato“ bylos bei kalėjimo Kudirkos požiūris į gyvenimą ėmė keistis. Jis pamatė, kokia galybė yra caro valdžia, kaip lengvai ji gniuždo nenuolankiuosius. Juk pats vos išsigelbėjo. Ir štai teko rinktis - su kuo. Nerūpestinga jaunystė, pobūviai, meilės nuotykiai - atitolo. Atėjo brandos metas.

1887 m. V. Kudirkai pavyko grįžti į universitetą. 1888 m. su kitais draugais įkūrė Varšuvos lietuvių studentų patriotinę draugiją „Lietuva“. 1889 m. su draugais išleido „Varpo“ žurnalo pirmąjį numerį. Jį redagavo laikydamas medicinos gydytojo baigiamuosius egzaminus: buvo redaktorius, korektorius, bendradarbis, administratorius.
1890–1894 m. V. Kudirka dirbo gydytoju šakiuose. Tuo metu jis jau sirgo tada dar nepagydoma liga – džiova.

Nuo 1887 m. gyveno Naumiestyje (Vilkaviškio raj.), kuriame 1899 m. lapkričio 16 d. mirė.

1902 m. Naumiesčio kapinėse Kudirkai pastatytas paminklas už Lietuvoje ir Amerikoje surinktas aukas, jame iškaltas paskutinysis „Tautiškos giesmės“ posmas.