Aistra
"Dievas mirė! Dievas mirė viesiems laikams! Ir jį nužudėme – mes! Kaip rasti nusiraminimą – mums, žudikų
žudikams! Tai kas buvo pasaulyje šviesiausia, galingiausia, paplūdo kraujais nuo mūsų peilių – kas nuplaus kraują nuo mūsų rankų?…
Ar ne per didelė mums to didingojo darbo našta? Galbūt, mes patys turime virsti dievais, kad taptume verti to, ką padarėme?"
Meile galima pajausti,bet nepamatyti
Žūvame, vadovaudamiesi svetimais pavyzdžiais; išsigelbėsime, atsiskyrę nuo bandos.
Spręsdamas apie žmogų, nepasitikiu akimis. Tiesai nuo apgaulės atskirti turiu geresnį, tikresnį matą : sielos gėrio tegu
ieškos siela.
Kvailystė dažnai gelbėja žmogų nuo išpratėjimo.
Jums skirta tiek daug – tik turėkite akis tai pamatyti, širdį – pamilti ir rankas – viską apglėbti. Darykite ką galite
priemonėmis, kurias turite ir ten, kur esate.
,,Trylikametis vaikštinėjo su mama smelėta jūros pakrante. Staiga jos paklausė:
- Mama, pagaliau pavyko
susirasti draugą. kaip jį išsaugoti?
Motina minutėlę patylėjo, paskui pasilenkė ir prisėmė abi saujas smėlio. Laikydama rankas delnais
i viršų, vieną saują stipriai sugniaužė. Smėlis ėmė srūti per kraštus ir kuo labiau gniaužė, tuo labiau smėlis byrėjo. Kitą delną laikė
atvirą: smėlis liko saujoje. Keletą akimirkų berniukas nustebęs žiūrėjo, o paskui sušuko:
- Supratau!...
Ne būtinybė, o atsitiktinumas yra sklidinas burtų. Jeigu meilei lemta tapt neužmirštama, nuo pat pirmos akimirkos prie
jos turi lėkti atsitiktinumai, tarsi paukščiai ant Pranciškaus Asyžiečio pečių
Norėčiau mylėti tave savo dirbtuvėje tarsi scenoje. Aplinkui būtų žmonės ir nė per žingsnį nedrįstų prisiartinti. Tačiau
negalėtų nuo mūsų atplėšti akių…
Tik kas kartą buvo meilužiai negali būti draugai - jiems belieka būti arba meilužiais, arba priešais
