Jausmai
Žmogaus sąmonės pokyčiai negali vykti aukštyn, jei jo širdis tyli ir jis nemato kitose esybėse to paties dangaus, kurį
atvėrė savyje. (Citata iš užrašų „Mokslas apie džiaugsmą“)
Kai dar buvau berniukas, vieną dieną sužinojau, kad dangus visai ne mėlynas. Perskaičiau, kad jis mums atrodo
mėlynas, nes sugeria visą saulės šviesą, išskyrus mėlyną. Mėlyną spalvą jis atspindi, todėl jį tokį ir matome. Nuo tos dienos man
pasidarė aišku,kad viskas yra iliuzija. Ir nuo tada iliuzijos mane ėmė žavėti. Svarbiausia yra pripažinti grožį ir neprarasti sugebėjim
žavėtis. Pamatęs grožį tuose dalykuose, kurių nekenti, gali juos nugalėti.
Aš paleidau ją, tačiau kažkas manyje taip ir nepaleido jos.
Jei ne tu, šiandieniniai jausmai būtų tik vakarykščių jausmų skiautė.
Kas stengiasi kuo stipriau laikyti, tas praranda. Bet tik paleisk su šypsena - ir seks paskui.
Žmonės verkia todėl, kad viskas yra ne taip, kaip turėtų būti.
Mes ieškom neužšąlančio meilė uosto, bet pamirštam būti šiltąja srove.
„Turėdamas gražaus laiko, mokiau save išminties, taip pat nuoširdumo ir teisybės. Pamažu man išaugo galva ir kūnas: tokio pat didumo, kaip ir kitų žmonių, ir ėmė judėti visokie jausmai ir mintys, tik iš pradžių ne taip smarkiai, o paskui vis smarkiau ir smarkiau.“ [Saulėlydžio senis]
Be kentėjimo koks gi būtų malonumas?
Ką jūs, vaikai, žinote apie būtį! Juk jūs bijote savo pačių jausmų. Jūs neberašote laiškų - jūs skambinate telefonu; jūs nebesvajojate - jūs važiuojate savaitgaliui į užmiestį; jūs esate protingi meilėje ir neprotingi politikoje - pasigailėjimo verta padermė! [Trys draugai]