Kiti

Kodėl kažkas, o ne niekas? Kodėl muzika, o ne triukšmas?

Čia jūros krantas. Nei sausuma, nei jūra. Vieta, kurios nėra. (Jūra vandenynas)

Kažkada skaičiau: pavojinga pasakoti žmonėms apie save - dar ims ir užsimanys įsidėti tave į kišenę ar pasistatyti į bufetą svetainėje.

Amerikoje visada būsi nevykėliu, jeigu neatnaujinsi ir netobulinsi savo priklausomybių.

Kai bus parašyti mano memuarai, veikiausiai pasidarys kiek sunkiau mane nugalabyti. Vien gandas apie greitą jų pasirodymą didžiausiam narsuoliui galėtų atimti drąsą. Aš pasistengsiu, kad toks gandas būtų paskleistas.

Gal iš tikrųjų mūsų gyvenimas - vien beprasmis tuščias egzistavimas. Tą sekundės dalelytę pagalvojau ar aš noriu toliau gyventi tokį gyvenimą. Pamaniau, ar aš noriu auginti vaikus, kurie jaustų baimę širdyje. Ir tada šmėkštelėjo mintis, jog dangus, ko gero puiki vieta, į kurią galima pabėgti nuo beprotybės. Bet aš dar nepasirengusi keliauti į dangų, ir, ko gero, dangus dar nepasirengęs priimti manęs. Klaikiausia yra tai, kad tie siaubingi konfliktai ir neteisybė man atrodo priimtiniau, nei ta vieta, į kurią vieną dieną visi nukeliausime,- vieta, kur viskas idealu ir tobula. Taigi ta sekundė pralėkė, ir mintimis vėl sugrįžau prie šio bergždžio egzistavimo, kuris man buvo įprastas, ir tiesą sakant priimtinas.

Ypač, kai mes žaidžiame namie, mums reikia geros atmosferos už nugaros.

Per penkis metus aš niekada neturėjau rungtynių kur mano komanda turėjo mažiau profesionalumo negu priešininkai.

Vienintelio dalyko, kurio mes negalime kontroliuoti yra mūsų sirgaliai.

Kultūra yra plonytis sluoksnelis, kurį gali ir lietus nuplauti.