Literatūra
Žurnalistika yra literatūra paskubomis.
Kas yra filosofija ir ko ji verta – ginčijamas dalykas. Iš jos laukiama nepaprastų atradimų arba ji yra abejinga
atmetama kaip mąstymas neturintis objekto. Į ją žiūrima su baiminga pagarba kaip į reikšmingas nepaprastų žmonių pastangas, arba ji
niekinama kaip niekam nereikalingos svajotojų išmonės. Ji laikoma dalyku, kuris liečia kiekvieną ir todėl turi būti paprastas ir
suprantamas, arba manoma ją esant tokią sudėtingą, kad jos imtis yra beviltiška. Tai, kas vadinama filosofija, iš tikrųjų duodą
pagrindą tiems prieštaringiems vertinimams.
Filosofiniai klausimai tiesiogiai paliečia kiekvieną. Todėl kiekvienas laiko save sugebančiu ir įgaliotu į juos atsakyti.
Nuosavas savęs patyrimas , nuosava žmogystė tam, atrodo, yra pakankamas pagrindas. Kiekvienas jaučiasi kompetentingas kalbėti
apie tuos dalykus, nes žino, kad jo gyvenimo tėkmei ne menkiausią reikšmę turi atsakymai į šiuos klausimus. Mes nesame tik šio
klausimū žaidimo žiūrovai, bet patys esame užstatas tame žaidime.
Mes negalime išplėšti puslapio iš savo gyvenimo, bet mes galime įmesti visą knygą į ugnį.
Rašytojų autobiografijos, matyt, turėtų duoti medžiagos tiems, kurie, ragaudami kūrybos vaisius, norėtų žinoti, koks
dirvožemis išaugino tą ar kitą literatūros medelį. Gyvenimo aprašymas daugeliui atrodo lyg rakto skylutė į kūrėjo dvasinį pasaulį. Iš
tiesų daug patogesnis langelis į žmogaus vidų yra pati kūryba. Per ją menininkas atsiskleidžia daugiau, negu pasakodamas savo
gyvenimą.
Joks menas nesuteikia tiek informacijos apie žmogų, kaip literatūra. (V.Juknaitė)
Kada nors knygos atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui - nes kuo gi mes ginamės nuo
tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo sušildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių
širdies labirintais.
Visada žemėje per mažai gerų žodžių - meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų
vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų,
tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtumėm.
Žmogų visada galima pažinti iš jo skaitomų knygų.
Skaitydami gerą kūrinį, labiau suprantame, kas tai per daiktas gyvenimas negu stebėdami patį gyvenimą.