Žmogus

Būti minutę ar valandą didvyriu yra daug lengviau, negu tyliame heroizme leisti dieną iš dienos. Tik prisiminkime tą pilką kasdienybę, darbą, už kurį niekas nepagirs, - didvyriškumą, kurio niekas nepastebės, kuriuo niekas nesidomės. Kas tą kasdienybę pakelia ir vis tiek išlieka žmogumi, tas tikrai yra didvyris.

Tikrai, ko vertos visos mano knygos, jei dvidešimtojo amžiaus viduryje civilizuotas Europos žmogus žmogėdra darosi.

Iš prigimties žmonės nėra lygūs, tad neverta su jais elgtis, kaip su lygiais.

Žmogus yra niekas be savo šaknų – tegu tai bus mažytė oazė dykumoje, raudonas riebus molžemis, kokio nors kalno šlaitas, uolėta jūros pakrantė ar lopinėlis didmiesčio gatvės. Kiekvienas suleidžiame šaknis į juodžemio sklypelį, į pelkę arba balto biraus smėlio juostą, į akmenį, asfaltą ar į kilimo skiautę tam, kad galėtume pavadinti šitą vietą vienu vieninteliu svarbiu žodžiu – namai.

Esame tas, kas stengiamės atrodyti, todėl labai svarbu, kuo vis dėlto nusprendžiam apsimesti.

Išties žmogus žvėrių karalius, nes žiaurumu jam niekas neprilygsta. Mes gyvename kitų gyvybės sąskaita, esame vaikščiojantys kapinynai!

Pesimistas - tai toks žmogus, kuris iš dviejų blogybių pasirenka abi.

Kiekvienas apsimetimas yra kaukė, ir nors kažkokia tobula būtų toji kaukė, atidžiau pažiūrėjus visuomet galima ją atskirti nuo tikrojo veido.

Moterys lengviausiai pravirkdo tuos vyrus, kurių labiausiai bijo kiti vyrai.

Žvėrys, gyvenantys kartu su mumis, tampa naminiais, o žmonės, bendraudami tarpusavyje, tampa laukiniais.