Justinas Marcinkevičius
Citatos
Mano ginklai nukreipti į pagrindinį priešą - į gyvulišką, vartotojišką ir, deja, kol kas visagalį principą: „gyvenimas -
malonumas“. Aš tvirtinu, kad tikras, vertas žmogaus malonumas yra suprasta ir sąmoningai atlikta pareiga.
Visa ko pradžia, man atrodo, yra ten, toli vaikystėje, kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne
vienas, kad jo rankos, ir širdis privalo ką nors pridengti nuo skausmo, prievartos, melo, kad jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir
sunkiausia pareiga.
Atrandam, norim, trokštam, siekiam savo laiką ir save pralenkti, einame ne milimetrais - sieksniais, tartum karštą
plieną lankstom lemtį.
Kada nors knygos atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui - nes kuo gi mes ginamės nuo
tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo sušildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių
širdies labirintais.
Ką tai reiškia „gyvenimo prasmė“? Jos nėra atskirai nuo manęs ir nuo visuomenės, kurioje gyvenu. Vadinasi, tiktai
išreikšdamas save vienu ar kitu darbu, priimtinu, naudingu, reikalingu visuomenei, aš deklaruoju savo individualų gyvenimo prasmės
suvokimą.
Meilė – tai du sujungti delnai. Ir gurkšnis vandens juose: gyvenimas.
Neliks duonos su druska – liks tėvynė.
Kuklumas, kuklumas ir dar kartą kuklumas. Tai bruožas, rodantis didelę vidinę žmogaus kultūrą, inteligentiškumą,
talentą ir, žinoma pagarbą kitiems. Dažniausiai šito stinga vidutinybei.
Visada žemėje per mažai gerų žodžių - meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų
vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų,
tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtumėm.
Žmogus bent sykį privalo parodyti liežuvį savo baimei.