Heraklitas

       Heraklitas (Heraclitus) buvo iki Sokrato graikų filosofas. Aristotelio raštuose teigiama, kad Heraklitas gyveno Efese, stambiame graikų prekybiniame mieste. Kūrybiškiausias Heraklito gyvenimo laikotarpis sutapo su VI ir V amžių pr. Kr. sandūra.

        Heraklitas iškelia ugnį ir teigia, kad ugnis viską pasiima ir viską grąžina. Pasaulis amžinas tapsmas kaip upė, į kurią kaip tokią pačią du kartus neįbrisi, atrodo ir aplinka ir krantai tokie patys, bet vanduo jau nebe tas. Heraklitas teigia, kad priešybių kova gimdo visa ką pasaulyje. Kaip visa valdančią ir palaikančią priežastį jis iškelia vieną protą - "logos". "Logos" - tai tarsi prasmė jungianti žodžius į sakinius, o raides į žodžius. Heraklitas iškelia ir sielos reinkarnaciją.

Filosofo idėjos:
• pasaulis ir būtis nuolat kinta, t. y. pasaulis – tai tekanti, neaiški ir dinamiška sankloda, egzistuojanti laike. Pasaulis – tai procesas.;
• kintamumas yra amžinas. Anot Heraklito, tikrovės atvaizdas yra upė. Joje viskas teka, niekas nestovi vietoje (“neįmanoma du kartus įbristi į tą pačią upę”);
• savo filosofijoje Heraklitas daug dėmesio skyrė žmogui. Jo manymu, žmogaus pasaulį valdo “lotosas”. Išmintingi žmonės visą gyvenimą orientuojasi į “lotosą” – dieviškąją dovaną, išmintį;
• filosofas teigė, kad dauguma žmonių nesiorientuoja į “lotosą”. Jo teiginiai:
? žmonės tirpsta kūniškuose malonumuose, šie žmonės nesirorientuoja į pasaulio sandarą, jų sąmonė yra sudrėkusi, o “lotosas” yra ugnis. Siela turi būti sausa, spindėti ugnimi. Sudrėkusi siela orientuojasi į jausmus;
? aristokratai – tai labai ugningą ir spindinčią sielą turintys žmonės, kurie orientuojasi į “lotosą”. Dėl to jie turi valdyti kitus žmonės. Aristokratams yra būdinga intuicija, įgyta dėl jų ankstyvo auklėjimo.
• Heraklito filosfija remiasi dialektika – pasaulio aiškinimu per priešybes. Prieštaravimai yra kuriančioji pasaulio priežastis ir jo variklis.