Pasišventėliai reikalingi kaip saulė. Tai poetiškiausias ir optimistiškiausias visuomenės elementas, - jis žadina, guodžia, taurina. Jų asmuo - tai gyvas dokumentas, rodantis visuomenei, kad, be žmonių, kurie ginčijasi dėl optimizmo ir pesimizmo, iš nuobodulio rašo prastas apysakas, nereikalingus projektus ir pigias disertacijas, ištvirkauja neigdami gyvenimą ir meluoja dėl duonos kąsnio, yra dar kitokios prigimties žmonių, pajėgių atlikti žygdarbį, kupinų tikėjimo ir aiškiai suvokiančių tikslą.

Niekas nesakė, kad gyventi bus paprasta tik pažadėjo, kad bus verta.

Mokėkime gyventi nors dūžtančiose formose...

Mano gyvenimas yra degantis gyvenimas, kiek aš nedegu, tiek negyvenu.

Koks būtų pasakojimas apie laimę? Nepapasakotum nieko, išskyrus tai, kas ją paruošia, o paskui - sugriauna.

Niekas taip netrukdo laimei kaip prisiminimas apie laimę.

Meno kūriniai - tai veiksmai, trunką amžinybę.

Mene, ir ypač literatūroje, ko nors verti tik tie, kurie leidžias į nežinomybę.

Nelaimės kyla dėl žiauriųjų egoizmo.

Mažiausiai mirties bijo tie žmones, kurių gyvenimas turi didžiausią vertę.

Literatūroje viskas gražu. Net tai, kas bjauru.