Klasėse šalia Mao portreto kabėjo Markso, Engelso, Lenino ir Stalino portretai. Kiekvieną rytą mes nusilenkdavome jiems, kaip ir Mao, linkėdami ilgo gyvenimo. Seserys nusirašinėdavo mano rašinėlius. Mano rašinėliai buvo vien rinktiniai šūkiai. Juos visada pradėdavau taip: „Rytuose pučia vėjas ir skamba mūšio būgnas. Kas šiuo metu pasaulyje yra apimtas baimės? Liaudis nebijo Amerikos imperialistų. Tai Amerikos imperialistai bijo liaudies!

Niekas nesakė, kad gyventi bus paprasta tik pažadėjo, kad bus verta.

Mokėkime gyventi nors dūžtančiose formose...

Mano gyvenimas yra degantis gyvenimas, kiek aš nedegu, tiek negyvenu.

Koks būtų pasakojimas apie laimę? Nepapasakotum nieko, išskyrus tai, kas ją paruošia, o paskui - sugriauna.

Niekas taip netrukdo laimei kaip prisiminimas apie laimę.

Meno kūriniai - tai veiksmai, trunką amžinybę.

Mene, ir ypač literatūroje, ko nors verti tik tie, kurie leidžias į nežinomybę.

Nelaimės kyla dėl žiauriųjų egoizmo.

Mažiausiai mirties bijo tie žmones, kurių gyvenimas turi didžiausią vertę.

Literatūroje viskas gražu. Net tai, kas bjauru.